Tas kas mūsų nepražudo, padaro mus stipresniais

Viskas. Dedu tašką praeičiai ir iškėlusi galvą einu į ateitį. Užtenka gailėtis, užtenka ieškoti kaltų, jų nėra. Buvom kalti mes abu. Liko graži praeitis ir gražūs prisiminimai. Nugramzdinu jas į atokiausią širdies kampelį, pakylu ir einu. Ačiū tau už viską praeitie. "Tai kas mūsų nepražudo, padaro mus stipresniais." Aš vėl juokiuosi, man jau nebeskauda taip, kaip skaudėjo, aš jau išmokau negalvoti apie tave. Nuo šiandien aš juoksiuosi, būsiu dar gražesnė, tobulesnė. Aš būsiu savimi: dainuosiu, šoksiu, šėlsiu, būsiu maža mergaitė ir... Mylėsiu.

Nes taip sunku mylėt,
Taip sunku nekęs,
Taip sunku tikėti,
Taip sunku prarast...

Ar tu girdi mano balsą
Ar tu girdi mano šauksmą
Ar tu girdi mano balsą
Jis klausia:
Dieve, kaip man gyvent.

Aš jau žinau, ko noriu iš ateities. Jau žinau, kaip gyventi. Išsivaliau širdelę, neapykantą išmečiau, o nuo viso kito nuvaliau dulkeles ir keliauju į pasaulį. Aš ateinu!!!

P.S. Eglė - Taip Sunku.mp3

Norėjau Jums palinkėti, ramių, linksmų Šv. Kalėdų... Tegul Šv. Kalėdų nuotaikos ir ramybė Jūsų neapleidžia iki pat Naujųjų metų. Lai naujieji metai būna kupini kūrybinių minčių ir idėjų, tegul įsirėžia atmintyje Naujųjų metų nepakartojamos ir įspūdingos akimirkos. Myliu Jus visus ir kiekvieną atskirai. Atleiskit jei kas buvo blogai ir palikime visa tai praėjusiuose metuose. Palydėkim juos...

O, Viešpatie, atrodo, aš tikrai einu iš proto...

Sugriuvo mano kortų namelis... Subyrėjo mano pasakų rūmai... Sudužo mano rožiniai akiniai... Sumindžiojau savo smėlio pilis.. Tūkstantąjį kartą sudaužiau savo svajones ir viltis. Bandau viską atitaisyti, sudėlioti.

Taip, čia bus dar viena depresiška mano rašliava, dar vienas liūdesio proveržis. Aš kitaip nemoku, rašau tada, kai man liūdna. Parašyti tada, kada man linksma ir esu laiminga nespėju, tai trunka per daug trumpai.

Mano pasaulyje įsivyravo chaosas. Beprasmis. Bereikšmis. Nesuprantamas. Samišis. Supainiojo mano gyvenimo virvutes: vienas pritrumpino, kitas nukirpo, kai kurias surišo – ir dabar jau nieko nebesuprantu.

Nežinau, ko noriu, nežinau, ko siekiu, nežinau, ką jaučiu. Atleisk, brangusis, tu neturėjai būti viso šito dalis. Atleisk. Mylėjau beprotiškai. O gal ir tebemyliu taip pat.. Nežinau, bet noriu sužinoti. Galbūt ta – ilgametė mano depresija, įsisiautėjo jau per daug stipriai, gal kėsinasi visiškai mane sunaikinti.

Dabar prašau ne daug. Prašau ne tik Tavęs, prašau visų. Man reikia išeiginės nuo gyvenimo, išeiginės nuo proto, išeiginės nuo jausmų. Arba nereikia nieko. Renkuosi pirmąjį variantą.

Storu pudros ir tušo sluoksniu mėginu paslėpti ištinusi veidą, akis. Kartais pavyksta išsprausti plastikinę šypseną, bet apgauti nepavyksta nieko. Aš persišviečiu kiaurai. Akyse ošia jūra, skaidri, žydra jūra. Viduje taip tuščia tuščia. Dykuma. Kepina saulė. Nebeturiu vandens. Nematau ateities. Nežinau, kas bus po pusvalandžio, po nakties. Bijau užmigti. Tekstas ir žodžiai darosi padriki.

Norėjau išsilieti. Kažkada popieriaus lapai man padėdavo įkvėpti tyro oro. Šiuo metu nepadeda. Jei paklaustumėte ko verkiu, atsakyčiau, kad nežinau. Juk pati griaunu savo ilgai kurtą ir puoselėtą tobulą pasaulį, lyg mindžiočiau rožynus, augintus dešimtį metų. Noriu verkti. Kartais noriu verkti be perstojo, visą dieną ir visą naktį. Pradeda patikti savęs gailėtis. Aš jau sakiau – man reikia tik bent truputi atsistoti, na truputėli pakilti nuo žemės ir aš mėginsiu sudėlioti viską į savo vietas. Nes šiuo metu, dabar, šią akimirką, šiandien, čia – aš nežinau, aš, tiesiog, nieko nežinau. Pasimečiau ir kelio nerandu. 100%

Rihanna - Russian Roulette.mp3

Namai!!!

Nuo šiandienos gersiu tik cinamoninę arbatą, įnešiau kažką naujo į savo gyvenimą. Pavargau nuo tų žmonių su kuriais gyvenu, spjaunu į viską ir keliauju į namus. Namus, kuriuose visada manęs laukia mylinti Mama ir mylimiausia katytė Puka. Žinot, myliu šitus deimantus. Sau jau pasižadėjau, grįžus šokti į medvilninius naktinukus, užsikaisti kavos, apsikabinti katytę ir iki paryčių prašnekėti su Mama.
Noriu atitrūkti nuo visko, pabėgti, pagalvoti ir pamąstyti, o tada keisti gyvenimą, kažkaip kažkokiu būdu aš jį tikrai pakeisiu.
Aišku, kad ir kaip norėtųsi poilsio nieko neveikiant teks šį savaitgalį ir paJAVAuoti, bet galbūt tai bus tik į nauda, norint pabėgti nuo minčių kratinio bent trumpam. Taigi Pasvaly aš važiuoju namo... Jums gero savaitgalio, iki susipaišymo. Šypt. Myliu ir Jus - kiekvieną savaip, vienus labiau kitus mažiau.

Daina Jums: Atb with Heather Nova - Renegade (airplay mix).mp3 Kazkas naujo?

Geriausia iki: 2009-11-02 17:20. Šio įrašo galiojimo laikas baigėsi.

O gyvenimas visgi beprotiškai keistas... Žmogus sudėtingas sutvėrimas. Nesuprantu gyvenimo, dar labiau nesuprantu Tavęs, Savęs ir Jūsų/Mūsų. Atrodo, eini klumpi, atsistoji ir vėl mėgini eiti tolyn ir kas kartą vis sunkiau. Sunkiau...
Jei tik suvokčiau save, jei tik suprasčiau Tave, ko nori Tu, ko trokšti Tu, kas ne taip, ką pakeisti, gal kuo galėčiau padėti? Dabar jaučiuosi laiminga - gyvenimo duobėje, bet esu laiminga, kažkur giliai sielos kamputyje, sielos stalčiukyje saugau savo laimę. Dabar yra, kaip yra - taip bus gerai, bet tik iki tol kol persipildys Tavo ar Mano kantrybės taurė, ji iš blizgančio, tviskančio krištolo ([o jis pasirodo velniškai trapus] - perdirbta 2009-11-02 22:00). Jam sudužus, o taip tikrai bus, liks kažkas/kursim kažką/sunaikinsime viską ir būsim kaip kadaise sielos draugai. Bet šiuo metu aš plauksiu pasroviui. Kaip bus taip bus, kaip bus taip bus gerai, nes... Likimas, Jis taip norėjo. Jau nieko nebepakeisim - arba atsimerkime ir susitaikykime su tuo kas vyksta, arba užsimerkime ir būkime laimingi.
Tu apkabini, o aš bandau būti laiminga, dėl Tavęs, dėl Mūsų nors širdyje ir sumaištis.


P.S. Daina Jums Sel - Ten Kur Sapnai.mp3

Geriausia iki: žr. ant pakuotės

"Šypsausi, nes manau, jog jei slepi kančią - ji pranyksta." (Frederic Beigbeder)

Iš tiesų, kas sakė, kad turiu būti laiminga? Ne pirma tokia naktis... Ir ne paskutinė. O svarbiausia nėra tokio žmogaus, kuris apkabinęs mane leistų man išsiverkti. Ir nieko neklaustų. Neužpultų savo kvailais įkyriais klausimais. Man tereikia žmogaus, kuris mane apkabintų ir pasakytų tris žodžius - viskas bus gerai. Man tik dešimčiai
minučių. Galiu ir sumokėt.

Tyliai vos girdimai prašau, kas nors...

Daina Jums: Pete Yorn - Lose You.mp3

Už nevykusį gyvenimą.

Menkas liūdesys šnekus, didis sielvartas bežadis.(Vergilijus)

Šiandien noriu verkti ir rėkti. Tad nutilsiu...

Like BOOM!

Ir visgi mane supa nuostabūs žmonės!

Tad kodėl nebūti laimingai?

Šalta ir abejinga.
Išdidi ir aikštinga.


my friends say i'm crazy
they all try to save me
their is nothing they can do
everyone else is boring
not even worth to do it
it's just what i'm addicted to

it's like boom!!!

Daina Jums: Vita - Like Boom.mp3

Čia tu esi, o Čia... tavęs nebėr... Hush!

Aš šiandien vaikščiojau pragaro pievose bandydama rasti duris. Tai pasirodė taip sunku, jog pasidaviau... Žinau - negerai! Norėjau, kad padėtum. Norėjau ir tau padėti - tu man neleidai. Nuleidai savo akutes ir praėjai pro šalį vadinas išdidumo, o aš kaip kasdieną likau stovėti šalia tavęs. Norėjau tik apkabinti. Kiestas tu, pasauli. "Arba aš kitokia arba Jūs visi vienodi."
Ar norėtumei braškių? Aš norėčiau. Pamiršau, kokio jos skonio. Dabar tikriausiai toks laikas. Daug galvoju ir nieko nedarau, dėlioju, tvarkausi mąstau. Tūkstantį kartų permastau ir vėl... Mąstau. Įdomu ar nepasimesiu. Ar Jūsų nepamesiu?
Šiandien gersiu kakava. Mėtų ir juodoji arbata su citrina jau nusibodo ir pradeda erzinti. Apsaldinsiu širdį, nes noriu džiaugsmo. Naktį nubudusi susiradau tušelį, dar miegančio kūno sunkia ranka sukeverzojau ant sienos: "Šiandien aš tikriausiai būsiu laiminga." Taip žaidžiu šachmatais su gyvenimu. Jis laimi. Diktuoja savo taisykles ir aš kaip neturinti teisės marionetė privalau jo klausyti. Ar pastebėjote mano akyse žiburėlius? Jie laimės ar liūdesio jau nebesvarbu. Aš dalyju šviesa rieškučiomis - tau, jam ir jiems.

Nesupranti? Neskaityk. Tylėk. Apkabink ir nebėk. Nesureikšmink.

Daina Jums: PussyCat Dolls - Hush Hush.mp3

Dienai 4Lt?

Kaip dabar norėčiau mamos karbonado, su bulvių košyte arba ryžiais ir šviežiomis daržovėmis. Laukiu nesulaukiu, kada važiuosiu namuku ir su mama pasidarysime šventę "už sueitį". Krizė rekte isiveržė ir į mano namus.
Naršydama internete aptikau vieno kolegos blogerio blogą, kuriame aprašomas labai įdomus eksperimentas, kurį rengia Maisto Bankas: "keturios savaites maistui po 4Lt/d.". Sunkus išūkis? O pamėginkite. Taip gyvenu ir aš, tik deja ne eksperimento vedama, o sunkmečio. Tikriausiai taip gyvena ir daugiau studentų ar darbo netekusių žmonių, kuriems reikia išlaikyti namus, pamaitinti šeima iš menkos darbo biržos pašalpos. Taigi grįžtu prie gyvenimo uz 4Lt/d. O būna taip... Nusiperku maisto sekmadieniais už 20Lt ir gyvenu iki kito sekmadienio. Sakyčiau netgi blogiau, bet trečiadieniais leidžiu sau dar litą su trupučiuku išleisti pietums, nes turiu paskaitas nuo 8:30 iki 20:00. Šį trečiadienį mėginau likti be pietų, be to lito, tačiau praėjus prieš paskutinei paskaitai pradėjau jausti skranduko skausmą, o ir taip turiu draugę opą tad sumasčiau taip "neeksperimentuoti su savimi". Siūlyčiau nenorintiems paeksperimentuoti, bent jau paskaityti kaip sekasi ponui Ilgiui gyventi keturių litų rėžimu. Mane sudomino. :)

Kodėl niekas nelaidoja mirusiu lapų?

Norėčiau, kad padėtumei sukurti pasaulį geresnį... Geresnį - Tau ir Man. Norėčiau pašokinėti debesimis, šokt ant vieno, strykt ant kito... Juk linksma. Linksma - Tau ir Man. O gal išgerkim arbatos? Arbatos ant saulės spindulėlių žvarbų rudenį tokį, kaip šiandien? Juk taip nuostabu. Nuostabu - Tau ir Man.
Norėčiau geresnio pasaulio. Atleiskit, šitas nepatinka. Norėčiau, kad būtumei toks, koks buvai. Ne toks, koks esi. "Šiandien viskas vėl iš naujo... Šiandien viskas vėl naujai..."
Jau nebe tokios gražios senamiesčio gatvelės, nes pabodo ten vaikščioti vienai. Nebe tokios jaukios kavinukės Pilies gatvėje, nes jau seniai mečiau rūkyti. Tos šviesios naktys nesukelia džiaugsmo, tik spigina į akutes. Sugrąžink man rudeninį džiaugsmą, padėk jį atrasti iš naujo.
O gal visgi neklausyk, ką sapalioju - galbūt meluoju.

Daina skambanti Jums: Pussycat Dolls - Sway.mp3

Hug.. huh?

Man kartais tiesiog tavęs trūksta....

...ir tomis akimirkomis man darosi liudna.

Hug. Pa.

Smokie - Baby I Miss You.mp3

Pagaliau...

Pagaliau radau laiko ir noro prisėsti prie taip mylimo, bet pamiršto savo blogo. Sveiki po atostogų!
Dar visai neseniai nuaidėjo mano dvidešimtųjų metų šventės aidai. Visada norėjau tikėti, kad po gimtadienio viskas turėtų pasikeisti ir žinot?? Apmaudžiausia tai, kad niekas nepasikeitė. Šie metai vis dar vieni klaikiausių mano gyvenime, aš vis dar gyvenu antisanitariniame bendrabutyje, iš dangaus nepradėjo lyti pinigais, kuriu taip reikia, vis dar nekenčiu to ką mokausi ir taip toliau ir taip toliau ir taip toliau. Ech... Trumpai tariant vis dar noriu, kad pasaulis sustotų ir leistų man išlipti. Nebijokit, susimokėsiu. Ironija. Kartu su visu šitu praradau teisę norėti. Pamenu, kaip dar vaikystėje, svajojau, kaip gerai gyvensiu "kai užaugsiu". Norėjau lėlės, norėjau barbės namo, norėjau mašinėlės... Dabar nebegaliu norėti. Pinigų vos užtenka egzistavimui tad nebelieka laiko galvoti apie gyvenimą. Bet juk būna ir blogiau.
Kaip iš gausybės rago iš galvelės veržiasi pesimistiškos mintys... Užteks. Bent Jūs... Bent Jūs - BŪKIT LAIMINGI.

Visada Jūsų...

P.S.Dar viena mano mėgstama daina Jums Jawel - Hands.mp3

Kaifuoju =D

Šiandien tapysiu pasaulį pastelinėmis spalvomis: dangų - šviesiai žalia spalva, medžių lapus - melsvai, žolę - rausvai, krūmus - raudonai, žmones - geltonai, namus - violetine spalva (šia spalvą mėgstu labiausia, netgi mano geriausias draugas kompiuteris ir tas violetinis =D, čia buvo mano užgaida), mašinos šiandien važinės tik baltos spalvos, žmonių šypsenos bus oranžinės. Šiandien būsiu laiminga užmiršusi viską. Šiandien busiu gera netgi sau. Juk šiandien baigėsi sesija! Nori tapyti kartu? Pasiimk teptuką ir eime.

Дорога препятствий,в душе беспокойство
Лёгкая боль,но время пройдёт
Прощаюсь с прошедшим,от слёз убегаю
Пустые слова меня догоняют

Juodoji skylė

Nusivyliau gyvenimu tūkstantį pirmąjį kartą per devyniolika (beveik dvidešimt) savo metų. Visi aplinkiniai grūda man į galvą, kokia aš bloga, egoistė, savanaudė, nesveikai užsispyrusi, nelanksti, buka, veidmainė, melagė ir t.t. Ir žinot? Pradedu tuo tikėti. Besibaiginėjant sesijai meldžiu Dievo, jog nepaisant to, kokia aš bloga visiems atrodyčiau, padėtų ją baigti be skolų. Nors nuoširdžiai sakau, jog niekam išskyrus vieną žmogų nejaučiu nė lašelio neapykantos, ant nieko nepykstu ir visiems linkiu tik gero ir siekiu to.
Vis nesėkmingos darbo paieškos taip pat gero nepriduoda. Tikriausiai jau po savaitėlės turėsiu grįžti atgal į gimtąjį miestą, kur busiu visiškai viena. Nenoriu! Beprotiškai nenoriu. Akyse kaupiasi ašaros. Šie pirmieji studijų metai mane kardinaliai pakeitė. Atvykau į Vilnių būdama emociškai beprotiškai stipri asmenybė, kurios ašaras matė retas žmogus, kuri nuolat juokėsi ir su pašaipa žiūrėjo į visus iškylančius sunkumus. Sunkūs studijų metai sunaikino visas nervų ląsteles. Verkiu kaip mažas vaikas beveik kas vakarą, beveik kasdien. Nepakeliu iškylančių sunkumų ir dažnai įsikniaubusi į pagalvę keikiu pasaulį.
Dabar tiesiog juodasis periodas mano gyvenime ir padėk man Dieve jį ištverti. Meldžiu.

Klubo muzika užlieja mano venas ir apima visą mano skausmą, čia nesimato nė vienos mano silpnumo ašaros, aš jaučiuosi gerai. Alkoholis užlieja mano kraują, čia nebėra nieko, kas mane skaudintų, viską blokuoja muzika, aš jaučiuosi gerai. Tik muzikos beat'ai užlieja mano pasaulį, aš girdžiu tik muziką savo šaltoje širdyje. Čia niekas negali manęs paliesti, čia nei vienas vyras neįvilios manęs į savo spąstus. Man daugiau nebeįdomi ir neberūpi meilė ir man jau seniai nusibodo tavo netikras nuoširdumas - tai jau istorija ir aš keliauju linksmintis. Aš sakau: "Man kur kas geriau be tavęs ir muzika nuo šiol priklauso TIK man". Man neįdomu ką kiti kalba, aš jaučiuosi gerai tarp visų šių merginų aplinkui ir, po velnių, tai jau nieko nebereiškia, aš jaučiuosi gerai! Bet kai tamsa vėl užlies mane aš grįšiu į klubą dar kartą tave pamiršti, negaliu patikėti tuo, ką padarei su manimi tu tai padarei kruopščiai.

Šiuo atveju šią daina dedikuoju gyvenimui.

Ledų... DAUG ledų!

Įkopiau į savąjį Everestą. Ne, tai nereiškia, kad išmokau viską ir kad jau negaliu tikėtis egzamine to, ko nemokėčiau. Tai gal labiau reiškia, kad išmokau viską, ką pajėgiau ir kas buvo mano valiai. Na, o kaip bus dar pažiūrėsime.
Jaučiausi urviniu žmogučiu. Dvi dienas lindėjau jaukiame savo bendrabučio kambarėlyje tik miegodama, valgydama ir mokydamasi. Jau seniai galvojau, kad man reikia didesnės talpos hard'o, jau bebaigdama savuosius konspektus sunkiai grudau į galvą, per ausį su dantų krapštuku, informacija.
Na ir išvada tokia: nesimokykite paskutines dienas, geriau jau po truputi kasdien nei viską iš karto. Ir dar viena išvada: neklausykit, manęs juk pati to nedarau. Mes visi žinome, kad reikia taip daryti, bet beveik niekas taip nedarome. Ir nereikia gerai, jei sugebame viską išmokti per tas paskutines dienas.
Ir galų galiausiai einu suvalgysiu litrą karališkų ledų žiūrėdama kokį filmą, kad nuraminčiau savuosius nervus, net žinodama, kad po to teks ilgai kankintis, jog atsikratyčiau priaugtų kilogramų. Svarbiausia tai - jog man dabar to reikia. Labos nakties.

Metematika, analizė - matematinė analizė

"Tu esi tik kalės vaikas, galintis nusipirkti gyvenimą" - tokią frazę įrašiau savo telefono sms laukelyje prabudusi vidury nakties. Stebiuosi savo pasąmonės sugebėjimais. Radau šią žinutę tik baigiantis dienai. Tiksliai pamenu ką sapnavau, ir labai stebiuosi, kodėl taip parašiau. Mano širdelėje tikriausiai susikaupė per daug nuoskaudos, neapykantos. Reikia pasidaryti visuotinį apsivalymą. Gal nueiti į bažnyčią? :D
Vis sunkiau prisiversti sukandus dantis toliau kibti į mokslus. Išmokau, gal tik 1/7 visko, ko reikia išmokti, o liko visai nebe daug: 1,5 paros įveikti Everestą. Darosi baugu ir baisu pagalvoti, kaip save bukinu nieko neveikimu, arba proto džiovinimu sausa teorija. Nors, ką čia pakariausi su mūsų švietimo sistema. Vienas lauke nekarys.
Mokausi ribų apibrėžimus, kurių mano nuostabai jau net tris skirtingus radau. Tarpusavyje susipynę, mano smegenyse jie kuria didelį ir painų voratinklį, o apie jo išpynimą galvosiu, tikriausiai, tik egzamino metu. Palinkėkite man sėkmės. Jums taip pat jos prireiks. Na štai, kaip aš ten sakau: "Suimi save į kumštį, sukandi dantis, pamiršti viską ir užleidi vietą mokslams ir... galiausiai mokaisi mokaisi mokaisi..." Gero vakaro!

Peršalimas ir prisiminimai

Viskas prasidėjo užsikimšusia ausimi, o baigėsi kuo? Dusinančiu kosuliu. Ir ką dabar darau? Guliu lovoje apsikabinusi kompiuterį ir ... Dievaži ateikit mane ir apkabinkit. Pataisykit man arbatėles ir prigulkit šalia. Nesveika. Nieko nėra šalia, netgi pasveikti nesinori.
Mėginau mokytis. Antradienį vienas iš sunkiausių egzaminų šioje sesijoje, nors atvirai man jie visi atrodo sunkūs. Nepajėgiu. Neturiu sveikatos, o ir noras ne per didžiausias.
Kažkurią dieną paskyriau prisiminimams. Prisiminiau žmogų, kuris gal kokie keturi metai atgal, buvo labai svarbus ir brangus žmogus. Išsikeliau sau tikslą būtinai jį susirasti ir pašnekinti. Norėjau sužinoti, kaip jam sekasi, kaip keitėsi jo gyvenimas, kol nebendravome. Perėjau visas pažinčių svetaines, google'inau, na ir galiausiai įvedusį jo nicką (nickas, kurį naudojo tuo metu, kai bendravome) į skype paiešką radau. Nieko nesitikėdama, pirmą valanda nakties parašiau, jog pagaliau radau ir kaip bebūtų keista jis naktinėjo lygiai taip pat kaip ir aš. Žinot, pasijautau kažkam, svarbi ir brangi. Tas mielas žmogutis apie mane žino tikriausiai daugiau nei aš pati apie save. Nepamiršo ir karts nuo karto, pasidomi, kaip man sekasi. Juk nuostabu? Ir tokių žmogučių Žemėje dar yra. Velniškai miela. Nudžiugino. Mielai pašnekėjome ir abu apie antrą valandą nakties nuėjome sapnuoti. Užmigau su didele šypsena. Tai tikriausiai vienas labiausiai spindinčių deimantukų mano gyvenime.
Tad moralas tikriausiai tame, kad neužmirškime, tų mūsų gyvenimo praeivių, nes galbūt jie mūsų niekada nepamiršta. Ačiū už pakeltą nuotaiką ir įkvepimą (Ištrynus praeitį palikau galimybė ją atsi'recover'inti kartais).
Apsikabinu viena ranka kompiuterį, kita - arbatos puoduką ir einu paieškosiu savo praeities internete.
Gero vakaro, gero savaitgalio.

Keista

Ir žinot, pasaulis keistas.
Sėdėjau vakar jausdama, kaip kūną užvaldo virusas kodiniu pavadinimu Gripas ir sumasčiau, kad noriu sugrįžti į blogerių pasaulį. Visgi keistos mintys apninka sergant, o ir pastebėjau, kad tuo metu mano sapnų pasaulį užvaldo nemalonūs sapnai.
Dar neseniai naudojausi blogas.lt paslaugomis, tačiau vieno žmogaus dėka, netekau viso savo blogo su visais savo ketverių metų įrašais. Netekau praeities. Pradžioje gal kažkiek gaila buvo, tačiau dabar supratau, kad tikriausiai tai bus į naudą. Galiu viską pradėti iš pradžių, be jokių susiformavusių nuostatų apie mane, mano rašymo stilių. Blogo netekimas padėjo ir galutinai ištrinti savo praeitį, su visais savo gyvenimo praeiviais. Tad tau mielasis mano gyvenimo praeivį, ir žmogau - tariu didelį ačiū, tu vis dar manimi rūpiniesi.
Žinot, man visai smagu pasipasakoti miniai nepažįstamų žmonių, kurie manęs nenuteis, arba nuteisę supras, jog manęs nepažįsta, o galbūt saviems, kurie nuteisę, kada nors mane supras. Man patinka kartais netgi kurti, kažkuria prasme meluoti rašant, nors melo labai nekenčiu. Taigi vėl pradedu blogerės karjera. Internete aš ateinu! :))