Viskas prasidėjo užsikimšusia ausimi, o baigėsi kuo? Dusinančiu kosuliu. Ir ką dabar darau? Guliu lovoje apsikabinusi kompiuterį ir ... Dievaži ateikit mane ir apkabinkit. Pataisykit man arbatėles ir prigulkit šalia. Nesveika. Nieko nėra šalia, netgi pasveikti nesinori.
Mėginau mokytis. Antradienį vienas iš sunkiausių egzaminų šioje sesijoje, nors atvirai man jie visi atrodo sunkūs. Nepajėgiu. Neturiu sveikatos, o ir noras ne per didžiausias.
Kažkurią dieną paskyriau prisiminimams. Prisiminiau žmogų, kuris gal kokie keturi metai atgal, buvo labai svarbus ir brangus žmogus. Išsikeliau sau tikslą būtinai jį susirasti ir pašnekinti. Norėjau sužinoti, kaip jam sekasi, kaip keitėsi jo gyvenimas, kol nebendravome. Perėjau visas pažinčių svetaines, google'inau, na ir galiausiai įvedusį jo nicką (nickas, kurį naudojo tuo metu, kai bendravome) į skype paiešką radau. Nieko nesitikėdama, pirmą valanda nakties parašiau, jog pagaliau radau ir kaip bebūtų keista jis naktinėjo lygiai taip pat kaip ir aš. Žinot, pasijautau kažkam, svarbi ir brangi. Tas mielas žmogutis apie mane žino tikriausiai daugiau nei aš pati apie save. Nepamiršo ir karts nuo karto, pasidomi, kaip man sekasi. Juk nuostabu? Ir tokių žmogučių Žemėje dar yra. Velniškai miela. Nudžiugino. Mielai pašnekėjome ir abu apie antrą valandą nakties nuėjome sapnuoti. Užmigau su didele šypsena. Tai tikriausiai vienas labiausiai spindinčių deimantukų mano gyvenime.
Tad moralas tikriausiai tame, kad neužmirškime, tų mūsų gyvenimo praeivių, nes galbūt jie mūsų niekada nepamiršta. Ačiū už pakeltą nuotaiką ir įkvepimą (Ištrynus praeitį palikau galimybė ją atsi'recover'inti kartais).
Apsikabinu viena ranka kompiuterį, kita - arbatos puoduką ir einu paieškosiu savo praeities internete.
Gero vakaro, gero savaitgalio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą