Atradimai...

Štai kas darosi paskaitų metu, kai atrandi kažką ypatingo...
Atradimas:

O sakei tavo baimė juokinga.

Girdėjot, kalba, meilės rudenį nebūna - melas, gandai, skiedalai. Jos pilna mano vakarinė mėtų arbata ir rytinis kavos puodukas - vadinasi per mažai ieškojo. Meilė neprašo mąstyti, o tie, kurie pasiduoda rudeniui, jo melancholiškam ir rėkti verčiančiam lietui, būtent tai ir daro. Atsipalaiduok, pamiršk savo kvailus principus, kvailą išdidumą, naivų tikėjimą pasakomis ir idealais - mylėk! Po galais, mylėk nereikalavęs, kad pasaulis išmoktų, idealiai išlaikant gaidas, groti tavąją fugą! Pažvelk, kiek nuostabių kelių, keliukų, takelių pasidengia kilimu tam, kad rudenį juos pastebėtum. Ach koks nuostabus pasaulis medžiams nusimetus drabužius ir lietui barbenant į langą. Neteisk lietaus, įkvėpk laimės, trupinėlį džiaugsmo suspausk delne ir išmok jo klausyti, leisk sau mylėti. Ne rytoj atsiras tavo meilė, pasibels į duris ar nusišypsos tau gatvėje, ne kitamet - ji čia visada buvo, visada tau šypsojos, tik tu, žmogau, besivaikydamas savo idealų nepastebėjai ir nepastebi tos meilės - rudenio meilės. Ir visai aš čia neperpasakoju tas banalias holivudines meilės istorijas, kurias taip mėgstu stebėti ekrane, aš bandau jums ant delno padėti meilę. Ir netgi galbūt.. Galbūt ne meilę antrai pusei, o meilę pasauliui, meilę jam, man ir jai. Ir net jei dabar pažvelgsi pro langą ir ant ištiesto delno sugausi keletą lietaus lašų ir toliau nekęsi jo, manysi kad jis kaltas dėl pasibaigusių tūkstančio pasižadėjimų mylėti amžinai, ar dėl visų savo nelaimių kaltinsi lietų ar rudenį... Nepergyvenk, tai natūralu, žmogui visada reikia priežasties viskam. Bet būk tikras tuo, kad vieną dieną tu suprasi, ko vertas ruduo.. 
Ruduo - tai mano plonytė raudona linija, kurios bėgant metams išmokau neperžengt. Labos Mielieji :) The skay is fallin down...

P.S. Muzika pasirinkite patys :)

Jei nori gražios moters šalia - investuok. /Darbo dienos išvada/

- Įdomu, kaip dabar atrodo diena? Ar dabar lyja? O gal šalta? Ar beprotiškai karšta? - mąstė mergaitė sėdėdama kartoninėje dėžutėje.
- Iš tiesų, kokie keisti žmonės - stebėjosi ji.
- Įdomu, ar taip liaupsinamą ir giriamą nuoširdumą žmonės palieka namie kai išeina? m? Jų netgi šypsena netikra. - kraipė akis ir kasėsi galvą mąstydama naivi kartoninės dėžutės gyventoja.
- Kokios kančios slepiasi už tobulos gražuolės plastiko, siekiant pridėti dar nors 0,02 karato grožį - spalvotą, visiškai netikrą?
- Aš niekada neskridau didžiuliu lėktuvu dangaus žydrynėje, aš netgi nesu jame sėdėjusi. Niekada nemiegojau penkių žvaigždučių viešbutyje, o jei gerai pagalvojus tai netgi keturių neesu buvusi. Nepirkau penkis šimtus litų kainuojančių auskariukų, kuriu dydis mažesnis už mano mažojo pirštuko nagą... Įdomu, iš kur gauti tiek pinigų, kad tai galėčiau sau leisti dabar? - svarstė naivuolė.
- Mmm, tos kasdien mano matomos plastikinės šypsenos. Manoji irgi netobula, galėčiau pataisyti truputį čia, šito galėtų ir nebūti, norėčiau pridėti tai... Em... Ji nedeimantinė, netokia graži, bet nepadėvėta - tikra ir akys šypsosi - barėsi su savimi mergaitė.
Aplinkui pirmyn, atgal vaikščiojo kartoninės dėžutės lankytojai. Kai kurie čia užsuka kasdien, kai kurie čia praleidžia visą dieną. Jie įdomūs, gražūs, dirbtiniai, verti žavėjimosi, kitokie.
Mergaitė sėdėjo ir stebėjo mėgindama įsibrauti į juos ir suprasti, apie ką jie galvoja, ką jaučia.
Laikrodžiui atnešus vakarą mergaitė susitvarkė savo kartoninės dėžutės kertelę ir lėtai išėjo į naktį.
- Įdomu ar diena šiandien buvo tokia pat graži, kaip naktis?
Jei tik aš turėčiau pinigų ir aš prabuočiau grožį, lėktuvu skraidyčiau į darbą (tikriausiai jau ne į kartotinę dėžutę) ir miegočiau ne namie, o penkių žvaigždučių viešbutyje :)) Kol kas neturiu. Ir nereikia jų teisti, nereikia pavydėti, juk jų vietoje mes būtume tokie pat. :)

Kartoninės dėžutes naivi mergaitė

Metukų belaukiant....

Pamenu, kai buvau maža dienoraštį rašydavau ant vonios krašto pieštuku.. Prirašydavau visus kraštus, o baigusi maudynes nuplaudavau savo mintis. Tuo metu tikriausiai to nebūčiau pavadinusi Minčių smėlio pilimis.

Šiandienos įrašas bus kitoks. Nusprendžiau papasakoti iš kur kilo mintis pavadinti savo blogą Minčių smėlio pilys. O istorija susideda į vieną sakinį ir vieną dainą: K.U.R.V.A - Smėlio Pilys.mp3 ir žodis "mintys" buvo tik turinio esmės nupasakojimas vienu žodžiu. Simbolika mažas liūtukas kampe yra būtent mano zodiako ženklas.

Mano įrašus skaityti nelengva aš ir pati nelengvo charakterio asmenybė. Daugelis tikriausiai net nesupranta, ką vienu ar kitu blogo įrašu norėjau pasakyti, papasakoti. Tikriausiai ir nereikia, kad suprastų. Jei Jūs čia grįžtate vadinasi esate kantrūs žmonės ir laukiate to atradimo džiaugsmo, beje tikriausiai tai jums įdomu.

Birželio dvyliktą dieną mano blogui sukaks metukai. Ta proga pabusiu banali. Velnioniškai mėgstu dovanoti ir džiuginti žmones, tad tą dieną padovanosiu vienam skaitytojui marškinėlius su užrašu Minčių Smėlio Pilys ir liutuko ženkliuku. Jei nori juos gauti tau tereikia po šituo blogo įrašu, komentarų skiltyje, parašyti savo elektroninio pašto adresą, o jei bijote reklaminių laiškučių ir informacijos nutekėjimo, parašykite man laiškutį elektroniniu paštu ligitulia@gmail.com subject skyrelyje užrašę žodį "metukai". Birželio dvyliktą dieną, mano nepriklausomas ekspertas (=D), manoji sugyventinė, visų vardus surašys ant lapukų ir ištraukusi vieną lapuką su vardu. Tam žmogučiui užsakysiu marškinėlius norimo dydžio ir atsiūsiu paštu (Lietuvoje). Tuo atveju, jei žmogutis bus iš Pasvalio, Panevėžio arba Vilniaus pristatysiu marškinėlius asmeniškai. Vat tokį mini konkursėlį sugalvojau jums, kad įneščiau kažką naujo į savo blogą. Jei neatsiras norinčių sudalyvauti padovanosiu marškinėlius vienam iš priklausančių facebook puslapio "Minčių Smėlio pilys" gerbėjų (tikiuosi taip nebus :D). Vat linkiu visiems išmėginti savo sėkmę ir suteikti man džiaugsmą pamatyti jūsų šypseną gavus dalelę mano širdelės. Sėkmiuko visiems. Ačiū, kad skaitote ir esate su manimi.

Tiesiog toks gyvenimas...

Be pavadinimo.

Dužo. Į šešias dalis... Net nustėrau. Atsisėdau su šukėmis rankose, akyse prisikaupė mėnesienos, širdyje pakilo vėjas. Į šešias dalis... Ne širdis, deja, o norėjau tikriausiai kad dužtų mieliau ji. Dužo praeitis. Be praeities, žmogau, tu - niekas. Tikriausiai, todėl niekada negrįšiu į senvagę, prie to ežero pavasarį, negrįšiu atgal, negrįšiu... Dažau pasaulį vėl niūriomis spalvomis.
Gal girdėjote apie pavasarinę depresiją? Išradau naują savoką-ligą savo nesuprantamai būsenai apibūdinti, dar vieną priežastį atsiriboti ir trumpam nutolti. Žinot aš beprotiškai idiotiškas žmogus - kai neturiu didelių rūpesčių, kai atrodo, jog viskas tiesiog ramiai teka sava vaga, kai atrodo jog viskas netrukus susidėlios kaip reikia ir viskam matau išeitį, kai atrodo, jog liūdėti apskritai nėra ko - aš imu ir pasineriu į liūdesio taurę, o kai stabteliu ir klausiu kas gi man, kokio velnio - nesugebu paaiškinti ir tai dar labiau glumina. "Palaiminti idiotai, nes jie laimingiausi žmonės žemėje." Einu ieškoti priežasties... (tylūs širdies žingsniai) Kambaryje kartu su tyla lieka skambėti: "Milion Milion alych roz, iz akna iz akna vidis ti...", o ji sėdi vis mėgindama sudėti šukes...

Kitaip, nei visada...

Šiandien susivokiau, kad gyvenime neturiu nieko, kas skatintų džiaugtis, be žmogaus šalia, kuriam dėkoju, tačiau tikriausiai ir jis pripažins, kad jo gyvenime to - kažko, kas skaidrintų dienas nėra. Aš gyvenu tam, kad egzistuočiau, gyvenu, tam, kad mokyčiausi ir mokausi tam, kad egzistuočiau. Ir atvirai pasakius šiandien negana to, jog suvokiau, kad mano gyvenimas darosi pernelyg nykus (ir tai jau trunka ne dieną, ne mėnesį ir ne savaitę, o kur kas ilgiau), tai plius viso šio emocinio šoko, kilo išganinga mintis, kad reikia viską keisti! Ir keisti reikia greitai ir kardinaliai... Kelsiu viską iš pamatų, ir statysiu kažką žibančio. Eina gražiausios mano jaunystės dienos ir jos eina šuniui ant uodegos, net ne šuniui ant uodegos, o iš paskos šuns uodegai! Nesvarbu, kad kitokiam gyvenimui pinigų nėra, ir du trečdalius mėnesio kišenėse švilpauja vėjai, bet keisti viską reikia dabar ir čia, o tai šitoji mano tikrojo gyvenimo vietelė pasidarys liūdesio ištroškusių žmonių susitikimo vieta. Štai kodėl aš nuolat liūdna, štai kodėl man nuolat liūdna, štai kodėl aš tokia apgailėtina, jog sugebu dalinti tik liūdesį... Taip tęstis daugiau nebegali! Dabar drąsiai atsistojusi galiu ištarti – mano gyvenimas nykus, ir niekas jame manęs nedžiugina. Pripažinimas – pirmasis žingsnis į pasveikimą. Reikėtų rasti užsiėmimą, ar bent dažniau ištrūkti iš namų. Pasižadu sau ir jums, lyg savo teisėjams, kuo mažiau laiko praleisti namie... Nuo šiandien noriu rengtis stilingiau (aišku spaudžiant viską, kas geriausia, iš to ką turiu =D jau neprisimenu, kada pirkau naują rūbą tai buvo per daug seniai gal dar tada, kai tėvas gyveno su mumis), atrodyti gražiau, daugiau šypsotis, noriu dažniau išeiti į gatvę, miestą, žmones ir ne tik mokytis mokytis mokytis (ir dar kartą mokytis su žmonėmis, kurių daugelis vargu ar apskritai žino gyvenimo prasmę ir kokį džiaugsmą tai gali suteikti), bet išlėkti į miestą pasivaikščioti, susitikti su draugais (visus kviečiu kavos ir tik pamėginkite atsisakyti) aišku iš termoso, pinigų gi neleisim :D, bet ir taip man tinka... Ai žodžiu, keičiu savo gyvenimą. Savaime aišku rytoj, po objektinio programavimo perlaikymo =D

Ir kai jau atrodo, kad blogiau jau nebegali būti...

-->

Ir kai jau atrodo, kad blogiau jau negali būti.... Ima ir atsitinka dar blogiau. Ir kiekvieną kartą sau kartoji, kad tai jau paskutinis lašas kantrybės taurėje, bet vis vien nepasiduodi. O kantrybės aš tikrai neturiu, manau, manosios kantrybės neužtektų net eilei Mindaugo maximoje šeštą valandą. Ir kartais galvoji ir nesupranti, ką esi gyvenime padaręs tokio, kad viskas klostosi būtent ne taip, kaip norėtumei, ar bent jau tikėtumeisi ir už ką gyvenimas tau toks. Sakysite, kaip tokių metų vaikas gali taip kalbėti, nieko nematęs. Galbūt... Bet mačiau, jutau daug... Per daug... Juodasis mano gyvenimo periodas užsitęsė per ilgai ir šiuo metu belieka paprašyti gyvenimo suteikti stiprybės, bent menkiausios saujelės, nes manosios gali neužtekti. Mano veide spinduliuoja šypsena, akyse žiba žiburėliai, o širdyje susirangius mažoj kartoninėj dėželėj verkia maža mergaitė iš nedidelio miestelio Lietuvos šiaurėje. Kažkurį vakarą bandžiau priversti save išsiverkti, nes esu girdėjusi, kad padeda. Nepavyko. Aš per daug susigyvenau su savo role. Iš akių išriedėjo dvi nieko vertos, bereikšmės, beprasmės, niekingos ašaros, lygiai tiek – skaičiavau. O taip norėčiau išplauti, išrauti, sunaikinti tą jausmą širdyje. Ir dabar... Beprotiškai liūdna...

-->

Vakar žiūrėjau Harry Potter‘į. Taip taip - tą patį supopsintą filmą pagal dar labiau supopsintą knygą. Magija... Aš visada ja žavėjausi. Aišku, ne ta - realiąja magija, kurią demonstruoja scenoje garsieji magai, o ta - iš vaikystės pasakų, iš mano svajonių. Kai pamojus lazdele viskas pasidaro paprasčiau, viskas pasidaro taip, kaip nori tu. Kai ištarus burtažodį gali apsiginti nuo tave supančio blogio. Ach tie filmo takeliai su švelniais din dilin din dilin...

Panirau į vaikystės pasaulėlį... Jame taip gera ir ramu. Švelnumas. Ištiesi kojeles, atsipalaiduoji ir mėgaujiesi... šiandien dar galiu tai sau leisti. Nusprendžiau, reikėtų pataupyti ir eisiu pirkti gražiausiai, iš rastų parduotuvėse, skambančių vėjo vapelių.

Ir kiekvieną kartą, kai užgesta šviesos,
Aš bandau pajusti, kaip lieti mane.
Ir kiekvieną kartą, kai užgesta šviesos,
Aš bandau išgirsti, kaip šauki mane.

Daina: Simona - Kai Užgęsta Šviesos.mp3

Šiandien norėčiau, padėkoti tiems, kurie myli mane, tyli su manimi, išklauso, palaiko ir yra su manimi. Ačiū.

mmm... Kvepia pavasariu!

Šalia lovos guli puodukas su nesveikai skaniai kvepiančia arbata. Aš tikrai neperdedu, ji tikrai nesveikai skaniai kvepia. Tose žolytėse, kurias bėriau į puoduką, buvo visų vaivorykštės spalvų žolelių - sužavėjo. Pavadinimas buvo, em, kažkas tokio: „Amžinybės šaltinis“ ir, sakyčiau, prie kvapo pavadinimas labai dera. Jei įmanoma būtų žodžiais perteikti kvapą, galbūt suprastumėte, bet neatrandu tokio atitikmens žodžiuose jam apibūdinti.
Susimasčiau apie arbatą. Geriu jos daug: nuo keleto iki keliolikos puodelių per dieną - visokios... Ryte vienokios (arba kavos), per pietus geriu jau kitokias, vakare mėtas. Aišku viskas priklauso nuo pasirinkimo galimybių. Pastaruoju metu, mūsų butelyje, pasirinkimas nedidelis ir jei nenori gerti karšto vandens su uogiene, tenka gerti žaliąsias arbatas ir ne tas, kurių kaina perkopia penkis litus, bet tas pigesnes, kurios skoniu tikriausiai neprilygsta net karštam vandeniui su uogiene. Bet geriau žvirblis rankoje nei briedis lankoje... Taigi apie arbatą...
Masčiau, kas mane žavi arbatos gėrime? Judesys kai keliu puoduką, priglaudžiu prie lūpų, gurkštelėju skysčio, jaučiu kaip šiltas gėrimas nuvilnyja kažkur giliai į kūną, nuleidžiu puoduką ir išgirstu jį kaukštelėjant į marmurinį mūsų virtuvėlės staliuką? Stovėjimas prie lango ir žvelgimas į Europos švieseles ar į dangų skrodžiančias miesto šviesas, su karštu arbatos puoduku? Palinkimas prie kompiuterio, naujienų ar blogų skaitymas, su rankoje garuojančiu puodeliu skysčio, kuris sušildo? Susėdimas su buto gyventojais ir gėrimas pašnekant apie dienos įvykius, apšnekant, liežuvaujant? Tikriausiai žavi visi kartu ir kiekvienas iš jų atskirai. Pastebėjau, kad taip dievinamą mano kavą, iš mano organizmo maisto ir gėrimų rinkos, stumia arbata. Tikriausiai pradėjau vertinti miegą.
Nuo pirmadienio pradėjau laukti pavasario. Noriu išeiti į miestą pasivaikščioti, kai veiduką švelniai glosto saulytės spinduliai, kurie anaiptol ne bado o šildo. Noriu nueiti į vieną iš tų mėgiamų mano senamiesčio kavinukių išgerti arbatos vakarop... Aš velnioniškai laukiu pavasario, lygiai taip kaip vasaros. Tik dar kartą, atėjus žiemai, įsitikinau, kaip visgi aš nemėgstu šio šaltojo metų periodo, bet kaip jau sakiau - pradėjau vertinti miegą, jie kažkuo panašūs. Pažadu švęsiu užgavėnes.

P.S. Jazzu - Tik Pasilik.mp3