- Įdomu, kaip dabar atrodo diena? Ar dabar lyja? O gal šalta? Ar beprotiškai karšta? - mąstė mergaitė sėdėdama kartoninėje dėžutėje.
- Iš tiesų, kokie keisti žmonės - stebėjosi ji.
- Įdomu, ar taip liaupsinamą ir giriamą nuoširdumą žmonės palieka namie kai išeina? m? Jų netgi šypsena netikra. - kraipė akis ir kasėsi galvą mąstydama naivi kartoninės dėžutės gyventoja.
- Kokios kančios slepiasi už tobulos gražuolės plastiko, siekiant pridėti dar nors 0,02 karato grožį - spalvotą, visiškai netikrą?
- Aš niekada neskridau didžiuliu lėktuvu dangaus žydrynėje, aš netgi nesu jame sėdėjusi. Niekada nemiegojau penkių žvaigždučių viešbutyje, o jei gerai pagalvojus tai netgi keturių neesu buvusi. Nepirkau penkis šimtus litų kainuojančių auskariukų, kuriu dydis mažesnis už mano mažojo pirštuko nagą... Įdomu, iš kur gauti tiek pinigų, kad tai galėčiau sau leisti dabar? - svarstė naivuolė.
- Mmm, tos kasdien mano matomos plastikinės šypsenos. Manoji irgi netobula, galėčiau pataisyti truputį čia, šito galėtų ir nebūti, norėčiau pridėti tai... Em... Ji nedeimantinė, netokia graži, bet nepadėvėta - tikra ir akys šypsosi - barėsi su savimi mergaitė.
Aplinkui pirmyn, atgal vaikščiojo kartoninės dėžutės lankytojai. Kai kurie čia užsuka kasdien, kai kurie čia praleidžia visą dieną. Jie įdomūs, gražūs, dirbtiniai, verti žavėjimosi, kitokie.
Mergaitė sėdėjo ir stebėjo mėgindama įsibrauti į juos ir suprasti, apie ką jie galvoja, ką jaučia.
Laikrodžiui atnešus vakarą mergaitė susitvarkė savo kartoninės dėžutės kertelę ir lėtai išėjo į naktį.
- Įdomu ar diena šiandien buvo tokia pat graži, kaip naktis?
Jei tik aš turėčiau pinigų ir aš prabuočiau grožį, lėktuvu skraidyčiau į darbą (tikriausiai jau ne į kartotinę dėžutę) ir miegočiau ne namie, o penkių žvaigždučių viešbutyje :)) Kol kas neturiu. Ir nereikia jų teisti, nereikia pavydėti, juk jų vietoje mes būtume tokie pat. :)
- Iš tiesų, kokie keisti žmonės - stebėjosi ji.
- Įdomu, ar taip liaupsinamą ir giriamą nuoširdumą žmonės palieka namie kai išeina? m? Jų netgi šypsena netikra. - kraipė akis ir kasėsi galvą mąstydama naivi kartoninės dėžutės gyventoja.
- Kokios kančios slepiasi už tobulos gražuolės plastiko, siekiant pridėti dar nors 0,02 karato grožį - spalvotą, visiškai netikrą?
- Aš niekada neskridau didžiuliu lėktuvu dangaus žydrynėje, aš netgi nesu jame sėdėjusi. Niekada nemiegojau penkių žvaigždučių viešbutyje, o jei gerai pagalvojus tai netgi keturių neesu buvusi. Nepirkau penkis šimtus litų kainuojančių auskariukų, kuriu dydis mažesnis už mano mažojo pirštuko nagą... Įdomu, iš kur gauti tiek pinigų, kad tai galėčiau sau leisti dabar? - svarstė naivuolė.
- Mmm, tos kasdien mano matomos plastikinės šypsenos. Manoji irgi netobula, galėčiau pataisyti truputį čia, šito galėtų ir nebūti, norėčiau pridėti tai... Em... Ji nedeimantinė, netokia graži, bet nepadėvėta - tikra ir akys šypsosi - barėsi su savimi mergaitė.
Aplinkui pirmyn, atgal vaikščiojo kartoninės dėžutės lankytojai. Kai kurie čia užsuka kasdien, kai kurie čia praleidžia visą dieną. Jie įdomūs, gražūs, dirbtiniai, verti žavėjimosi, kitokie.
Mergaitė sėdėjo ir stebėjo mėgindama įsibrauti į juos ir suprasti, apie ką jie galvoja, ką jaučia.
Laikrodžiui atnešus vakarą mergaitė susitvarkė savo kartoninės dėžutės kertelę ir lėtai išėjo į naktį.
- Įdomu ar diena šiandien buvo tokia pat graži, kaip naktis?
Jei tik aš turėčiau pinigų ir aš prabuočiau grožį, lėktuvu skraidyčiau į darbą (tikriausiai jau ne į kartotinę dėžutę) ir miegočiau ne namie, o penkių žvaigždučių viešbutyje :)) Kol kas neturiu. Ir nereikia jų teisti, nereikia pavydėti, juk jų vietoje mes būtume tokie pat. :)
Kartoninės dėžutes naivi mergaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą