Ir kai jau atrodo, kad blogiau jau nebegali būti...

-->

Ir kai jau atrodo, kad blogiau jau negali būti.... Ima ir atsitinka dar blogiau. Ir kiekvieną kartą sau kartoji, kad tai jau paskutinis lašas kantrybės taurėje, bet vis vien nepasiduodi. O kantrybės aš tikrai neturiu, manau, manosios kantrybės neužtektų net eilei Mindaugo maximoje šeštą valandą. Ir kartais galvoji ir nesupranti, ką esi gyvenime padaręs tokio, kad viskas klostosi būtent ne taip, kaip norėtumei, ar bent jau tikėtumeisi ir už ką gyvenimas tau toks. Sakysite, kaip tokių metų vaikas gali taip kalbėti, nieko nematęs. Galbūt... Bet mačiau, jutau daug... Per daug... Juodasis mano gyvenimo periodas užsitęsė per ilgai ir šiuo metu belieka paprašyti gyvenimo suteikti stiprybės, bent menkiausios saujelės, nes manosios gali neužtekti. Mano veide spinduliuoja šypsena, akyse žiba žiburėliai, o širdyje susirangius mažoj kartoninėj dėželėj verkia maža mergaitė iš nedidelio miestelio Lietuvos šiaurėje. Kažkurį vakarą bandžiau priversti save išsiverkti, nes esu girdėjusi, kad padeda. Nepavyko. Aš per daug susigyvenau su savo role. Iš akių išriedėjo dvi nieko vertos, bereikšmės, beprasmės, niekingos ašaros, lygiai tiek – skaičiavau. O taip norėčiau išplauti, išrauti, sunaikinti tą jausmą širdyje. Ir dabar... Beprotiškai liūdna...

-->

Vakar žiūrėjau Harry Potter‘į. Taip taip - tą patį supopsintą filmą pagal dar labiau supopsintą knygą. Magija... Aš visada ja žavėjausi. Aišku, ne ta - realiąja magija, kurią demonstruoja scenoje garsieji magai, o ta - iš vaikystės pasakų, iš mano svajonių. Kai pamojus lazdele viskas pasidaro paprasčiau, viskas pasidaro taip, kaip nori tu. Kai ištarus burtažodį gali apsiginti nuo tave supančio blogio. Ach tie filmo takeliai su švelniais din dilin din dilin...

Panirau į vaikystės pasaulėlį... Jame taip gera ir ramu. Švelnumas. Ištiesi kojeles, atsipalaiduoji ir mėgaujiesi... šiandien dar galiu tai sau leisti. Nusprendžiau, reikėtų pataupyti ir eisiu pirkti gražiausiai, iš rastų parduotuvėse, skambančių vėjo vapelių.

Ir kiekvieną kartą, kai užgesta šviesos,
Aš bandau pajusti, kaip lieti mane.
Ir kiekvieną kartą, kai užgesta šviesos,
Aš bandau išgirsti, kaip šauki mane.

Daina: Simona - Kai Užgęsta Šviesos.mp3

Šiandien norėčiau, padėkoti tiems, kurie myli mane, tyli su manimi, išklauso, palaiko ir yra su manimi. Ačiū.