Kaifuoju =D

Šiandien tapysiu pasaulį pastelinėmis spalvomis: dangų - šviesiai žalia spalva, medžių lapus - melsvai, žolę - rausvai, krūmus - raudonai, žmones - geltonai, namus - violetine spalva (šia spalvą mėgstu labiausia, netgi mano geriausias draugas kompiuteris ir tas violetinis =D, čia buvo mano užgaida), mašinos šiandien važinės tik baltos spalvos, žmonių šypsenos bus oranžinės. Šiandien būsiu laiminga užmiršusi viską. Šiandien busiu gera netgi sau. Juk šiandien baigėsi sesija! Nori tapyti kartu? Pasiimk teptuką ir eime.

Дорога препятствий,в душе беспокойство
Лёгкая боль,но время пройдёт
Прощаюсь с прошедшим,от слёз убегаю
Пустые слова меня догоняют

Juodoji skylė

Nusivyliau gyvenimu tūkstantį pirmąjį kartą per devyniolika (beveik dvidešimt) savo metų. Visi aplinkiniai grūda man į galvą, kokia aš bloga, egoistė, savanaudė, nesveikai užsispyrusi, nelanksti, buka, veidmainė, melagė ir t.t. Ir žinot? Pradedu tuo tikėti. Besibaiginėjant sesijai meldžiu Dievo, jog nepaisant to, kokia aš bloga visiems atrodyčiau, padėtų ją baigti be skolų. Nors nuoširdžiai sakau, jog niekam išskyrus vieną žmogų nejaučiu nė lašelio neapykantos, ant nieko nepykstu ir visiems linkiu tik gero ir siekiu to.
Vis nesėkmingos darbo paieškos taip pat gero nepriduoda. Tikriausiai jau po savaitėlės turėsiu grįžti atgal į gimtąjį miestą, kur busiu visiškai viena. Nenoriu! Beprotiškai nenoriu. Akyse kaupiasi ašaros. Šie pirmieji studijų metai mane kardinaliai pakeitė. Atvykau į Vilnių būdama emociškai beprotiškai stipri asmenybė, kurios ašaras matė retas žmogus, kuri nuolat juokėsi ir su pašaipa žiūrėjo į visus iškylančius sunkumus. Sunkūs studijų metai sunaikino visas nervų ląsteles. Verkiu kaip mažas vaikas beveik kas vakarą, beveik kasdien. Nepakeliu iškylančių sunkumų ir dažnai įsikniaubusi į pagalvę keikiu pasaulį.
Dabar tiesiog juodasis periodas mano gyvenime ir padėk man Dieve jį ištverti. Meldžiu.

Klubo muzika užlieja mano venas ir apima visą mano skausmą, čia nesimato nė vienos mano silpnumo ašaros, aš jaučiuosi gerai. Alkoholis užlieja mano kraują, čia nebėra nieko, kas mane skaudintų, viską blokuoja muzika, aš jaučiuosi gerai. Tik muzikos beat'ai užlieja mano pasaulį, aš girdžiu tik muziką savo šaltoje širdyje. Čia niekas negali manęs paliesti, čia nei vienas vyras neįvilios manęs į savo spąstus. Man daugiau nebeįdomi ir neberūpi meilė ir man jau seniai nusibodo tavo netikras nuoširdumas - tai jau istorija ir aš keliauju linksmintis. Aš sakau: "Man kur kas geriau be tavęs ir muzika nuo šiol priklauso TIK man". Man neįdomu ką kiti kalba, aš jaučiuosi gerai tarp visų šių merginų aplinkui ir, po velnių, tai jau nieko nebereiškia, aš jaučiuosi gerai! Bet kai tamsa vėl užlies mane aš grįšiu į klubą dar kartą tave pamiršti, negaliu patikėti tuo, ką padarei su manimi tu tai padarei kruopščiai.

Šiuo atveju šią daina dedikuoju gyvenimui.

Ledų... DAUG ledų!

Įkopiau į savąjį Everestą. Ne, tai nereiškia, kad išmokau viską ir kad jau negaliu tikėtis egzamine to, ko nemokėčiau. Tai gal labiau reiškia, kad išmokau viską, ką pajėgiau ir kas buvo mano valiai. Na, o kaip bus dar pažiūrėsime.
Jaučiausi urviniu žmogučiu. Dvi dienas lindėjau jaukiame savo bendrabučio kambarėlyje tik miegodama, valgydama ir mokydamasi. Jau seniai galvojau, kad man reikia didesnės talpos hard'o, jau bebaigdama savuosius konspektus sunkiai grudau į galvą, per ausį su dantų krapštuku, informacija.
Na ir išvada tokia: nesimokykite paskutines dienas, geriau jau po truputi kasdien nei viską iš karto. Ir dar viena išvada: neklausykit, manęs juk pati to nedarau. Mes visi žinome, kad reikia taip daryti, bet beveik niekas taip nedarome. Ir nereikia gerai, jei sugebame viską išmokti per tas paskutines dienas.
Ir galų galiausiai einu suvalgysiu litrą karališkų ledų žiūrėdama kokį filmą, kad nuraminčiau savuosius nervus, net žinodama, kad po to teks ilgai kankintis, jog atsikratyčiau priaugtų kilogramų. Svarbiausia tai - jog man dabar to reikia. Labos nakties.

Metematika, analizė - matematinė analizė

"Tu esi tik kalės vaikas, galintis nusipirkti gyvenimą" - tokią frazę įrašiau savo telefono sms laukelyje prabudusi vidury nakties. Stebiuosi savo pasąmonės sugebėjimais. Radau šią žinutę tik baigiantis dienai. Tiksliai pamenu ką sapnavau, ir labai stebiuosi, kodėl taip parašiau. Mano širdelėje tikriausiai susikaupė per daug nuoskaudos, neapykantos. Reikia pasidaryti visuotinį apsivalymą. Gal nueiti į bažnyčią? :D
Vis sunkiau prisiversti sukandus dantis toliau kibti į mokslus. Išmokau, gal tik 1/7 visko, ko reikia išmokti, o liko visai nebe daug: 1,5 paros įveikti Everestą. Darosi baugu ir baisu pagalvoti, kaip save bukinu nieko neveikimu, arba proto džiovinimu sausa teorija. Nors, ką čia pakariausi su mūsų švietimo sistema. Vienas lauke nekarys.
Mokausi ribų apibrėžimus, kurių mano nuostabai jau net tris skirtingus radau. Tarpusavyje susipynę, mano smegenyse jie kuria didelį ir painų voratinklį, o apie jo išpynimą galvosiu, tikriausiai, tik egzamino metu. Palinkėkite man sėkmės. Jums taip pat jos prireiks. Na štai, kaip aš ten sakau: "Suimi save į kumštį, sukandi dantis, pamiršti viską ir užleidi vietą mokslams ir... galiausiai mokaisi mokaisi mokaisi..." Gero vakaro!

Peršalimas ir prisiminimai

Viskas prasidėjo užsikimšusia ausimi, o baigėsi kuo? Dusinančiu kosuliu. Ir ką dabar darau? Guliu lovoje apsikabinusi kompiuterį ir ... Dievaži ateikit mane ir apkabinkit. Pataisykit man arbatėles ir prigulkit šalia. Nesveika. Nieko nėra šalia, netgi pasveikti nesinori.
Mėginau mokytis. Antradienį vienas iš sunkiausių egzaminų šioje sesijoje, nors atvirai man jie visi atrodo sunkūs. Nepajėgiu. Neturiu sveikatos, o ir noras ne per didžiausias.
Kažkurią dieną paskyriau prisiminimams. Prisiminiau žmogų, kuris gal kokie keturi metai atgal, buvo labai svarbus ir brangus žmogus. Išsikeliau sau tikslą būtinai jį susirasti ir pašnekinti. Norėjau sužinoti, kaip jam sekasi, kaip keitėsi jo gyvenimas, kol nebendravome. Perėjau visas pažinčių svetaines, google'inau, na ir galiausiai įvedusį jo nicką (nickas, kurį naudojo tuo metu, kai bendravome) į skype paiešką radau. Nieko nesitikėdama, pirmą valanda nakties parašiau, jog pagaliau radau ir kaip bebūtų keista jis naktinėjo lygiai taip pat kaip ir aš. Žinot, pasijautau kažkam, svarbi ir brangi. Tas mielas žmogutis apie mane žino tikriausiai daugiau nei aš pati apie save. Nepamiršo ir karts nuo karto, pasidomi, kaip man sekasi. Juk nuostabu? Ir tokių žmogučių Žemėje dar yra. Velniškai miela. Nudžiugino. Mielai pašnekėjome ir abu apie antrą valandą nakties nuėjome sapnuoti. Užmigau su didele šypsena. Tai tikriausiai vienas labiausiai spindinčių deimantukų mano gyvenime.
Tad moralas tikriausiai tame, kad neužmirškime, tų mūsų gyvenimo praeivių, nes galbūt jie mūsų niekada nepamiršta. Ačiū už pakeltą nuotaiką ir įkvepimą (Ištrynus praeitį palikau galimybė ją atsi'recover'inti kartais).
Apsikabinu viena ranka kompiuterį, kita - arbatos puoduką ir einu paieškosiu savo praeities internete.
Gero vakaro, gero savaitgalio.

Keista

Ir žinot, pasaulis keistas.
Sėdėjau vakar jausdama, kaip kūną užvaldo virusas kodiniu pavadinimu Gripas ir sumasčiau, kad noriu sugrįžti į blogerių pasaulį. Visgi keistos mintys apninka sergant, o ir pastebėjau, kad tuo metu mano sapnų pasaulį užvaldo nemalonūs sapnai.
Dar neseniai naudojausi blogas.lt paslaugomis, tačiau vieno žmogaus dėka, netekau viso savo blogo su visais savo ketverių metų įrašais. Netekau praeities. Pradžioje gal kažkiek gaila buvo, tačiau dabar supratau, kad tikriausiai tai bus į naudą. Galiu viską pradėti iš pradžių, be jokių susiformavusių nuostatų apie mane, mano rašymo stilių. Blogo netekimas padėjo ir galutinai ištrinti savo praeitį, su visais savo gyvenimo praeiviais. Tad tau mielasis mano gyvenimo praeivį, ir žmogau - tariu didelį ačiū, tu vis dar manimi rūpiniesi.
Žinot, man visai smagu pasipasakoti miniai nepažįstamų žmonių, kurie manęs nenuteis, arba nuteisę supras, jog manęs nepažįsta, o galbūt saviems, kurie nuteisę, kada nors mane supras. Man patinka kartais netgi kurti, kažkuria prasme meluoti rašant, nors melo labai nekenčiu. Taigi vėl pradedu blogerės karjera. Internete aš ateinu! :))