Kitaip, nei visada...

Šiandien susivokiau, kad gyvenime neturiu nieko, kas skatintų džiaugtis, be žmogaus šalia, kuriam dėkoju, tačiau tikriausiai ir jis pripažins, kad jo gyvenime to - kažko, kas skaidrintų dienas nėra. Aš gyvenu tam, kad egzistuočiau, gyvenu, tam, kad mokyčiausi ir mokausi tam, kad egzistuočiau. Ir atvirai pasakius šiandien negana to, jog suvokiau, kad mano gyvenimas darosi pernelyg nykus (ir tai jau trunka ne dieną, ne mėnesį ir ne savaitę, o kur kas ilgiau), tai plius viso šio emocinio šoko, kilo išganinga mintis, kad reikia viską keisti! Ir keisti reikia greitai ir kardinaliai... Kelsiu viską iš pamatų, ir statysiu kažką žibančio. Eina gražiausios mano jaunystės dienos ir jos eina šuniui ant uodegos, net ne šuniui ant uodegos, o iš paskos šuns uodegai! Nesvarbu, kad kitokiam gyvenimui pinigų nėra, ir du trečdalius mėnesio kišenėse švilpauja vėjai, bet keisti viską reikia dabar ir čia, o tai šitoji mano tikrojo gyvenimo vietelė pasidarys liūdesio ištroškusių žmonių susitikimo vieta. Štai kodėl aš nuolat liūdna, štai kodėl man nuolat liūdna, štai kodėl aš tokia apgailėtina, jog sugebu dalinti tik liūdesį... Taip tęstis daugiau nebegali! Dabar drąsiai atsistojusi galiu ištarti – mano gyvenimas nykus, ir niekas jame manęs nedžiugina. Pripažinimas – pirmasis žingsnis į pasveikimą. Reikėtų rasti užsiėmimą, ar bent dažniau ištrūkti iš namų. Pasižadu sau ir jums, lyg savo teisėjams, kuo mažiau laiko praleisti namie... Nuo šiandien noriu rengtis stilingiau (aišku spaudžiant viską, kas geriausia, iš to ką turiu =D jau neprisimenu, kada pirkau naują rūbą tai buvo per daug seniai gal dar tada, kai tėvas gyveno su mumis), atrodyti gražiau, daugiau šypsotis, noriu dažniau išeiti į gatvę, miestą, žmones ir ne tik mokytis mokytis mokytis (ir dar kartą mokytis su žmonėmis, kurių daugelis vargu ar apskritai žino gyvenimo prasmę ir kokį džiaugsmą tai gali suteikti), bet išlėkti į miestą pasivaikščioti, susitikti su draugais (visus kviečiu kavos ir tik pamėginkite atsisakyti) aišku iš termoso, pinigų gi neleisim :D, bet ir taip man tinka... Ai žodžiu, keičiu savo gyvenimą. Savaime aišku rytoj, po objektinio programavimo perlaikymo =D

Ir kai jau atrodo, kad blogiau jau nebegali būti...

-->

Ir kai jau atrodo, kad blogiau jau negali būti.... Ima ir atsitinka dar blogiau. Ir kiekvieną kartą sau kartoji, kad tai jau paskutinis lašas kantrybės taurėje, bet vis vien nepasiduodi. O kantrybės aš tikrai neturiu, manau, manosios kantrybės neužtektų net eilei Mindaugo maximoje šeštą valandą. Ir kartais galvoji ir nesupranti, ką esi gyvenime padaręs tokio, kad viskas klostosi būtent ne taip, kaip norėtumei, ar bent jau tikėtumeisi ir už ką gyvenimas tau toks. Sakysite, kaip tokių metų vaikas gali taip kalbėti, nieko nematęs. Galbūt... Bet mačiau, jutau daug... Per daug... Juodasis mano gyvenimo periodas užsitęsė per ilgai ir šiuo metu belieka paprašyti gyvenimo suteikti stiprybės, bent menkiausios saujelės, nes manosios gali neužtekti. Mano veide spinduliuoja šypsena, akyse žiba žiburėliai, o širdyje susirangius mažoj kartoninėj dėželėj verkia maža mergaitė iš nedidelio miestelio Lietuvos šiaurėje. Kažkurį vakarą bandžiau priversti save išsiverkti, nes esu girdėjusi, kad padeda. Nepavyko. Aš per daug susigyvenau su savo role. Iš akių išriedėjo dvi nieko vertos, bereikšmės, beprasmės, niekingos ašaros, lygiai tiek – skaičiavau. O taip norėčiau išplauti, išrauti, sunaikinti tą jausmą širdyje. Ir dabar... Beprotiškai liūdna...

-->

Vakar žiūrėjau Harry Potter‘į. Taip taip - tą patį supopsintą filmą pagal dar labiau supopsintą knygą. Magija... Aš visada ja žavėjausi. Aišku, ne ta - realiąja magija, kurią demonstruoja scenoje garsieji magai, o ta - iš vaikystės pasakų, iš mano svajonių. Kai pamojus lazdele viskas pasidaro paprasčiau, viskas pasidaro taip, kaip nori tu. Kai ištarus burtažodį gali apsiginti nuo tave supančio blogio. Ach tie filmo takeliai su švelniais din dilin din dilin...

Panirau į vaikystės pasaulėlį... Jame taip gera ir ramu. Švelnumas. Ištiesi kojeles, atsipalaiduoji ir mėgaujiesi... šiandien dar galiu tai sau leisti. Nusprendžiau, reikėtų pataupyti ir eisiu pirkti gražiausiai, iš rastų parduotuvėse, skambančių vėjo vapelių.

Ir kiekvieną kartą, kai užgesta šviesos,
Aš bandau pajusti, kaip lieti mane.
Ir kiekvieną kartą, kai užgesta šviesos,
Aš bandau išgirsti, kaip šauki mane.

Daina: Simona - Kai Užgęsta Šviesos.mp3

Šiandien norėčiau, padėkoti tiems, kurie myli mane, tyli su manimi, išklauso, palaiko ir yra su manimi. Ačiū.