Tas kas mūsų nepražudo, padaro mus stipresniais

Viskas. Dedu tašką praeičiai ir iškėlusi galvą einu į ateitį. Užtenka gailėtis, užtenka ieškoti kaltų, jų nėra. Buvom kalti mes abu. Liko graži praeitis ir gražūs prisiminimai. Nugramzdinu jas į atokiausią širdies kampelį, pakylu ir einu. Ačiū tau už viską praeitie. "Tai kas mūsų nepražudo, padaro mus stipresniais." Aš vėl juokiuosi, man jau nebeskauda taip, kaip skaudėjo, aš jau išmokau negalvoti apie tave. Nuo šiandien aš juoksiuosi, būsiu dar gražesnė, tobulesnė. Aš būsiu savimi: dainuosiu, šoksiu, šėlsiu, būsiu maža mergaitė ir... Mylėsiu.

Nes taip sunku mylėt,
Taip sunku nekęs,
Taip sunku tikėti,
Taip sunku prarast...

Ar tu girdi mano balsą
Ar tu girdi mano šauksmą
Ar tu girdi mano balsą
Jis klausia:
Dieve, kaip man gyvent.

Aš jau žinau, ko noriu iš ateities. Jau žinau, kaip gyventi. Išsivaliau širdelę, neapykantą išmečiau, o nuo viso kito nuvaliau dulkeles ir keliauju į pasaulį. Aš ateinu!!!

P.S. Eglė - Taip Sunku.mp3

Norėjau Jums palinkėti, ramių, linksmų Šv. Kalėdų... Tegul Šv. Kalėdų nuotaikos ir ramybė Jūsų neapleidžia iki pat Naujųjų metų. Lai naujieji metai būna kupini kūrybinių minčių ir idėjų, tegul įsirėžia atmintyje Naujųjų metų nepakartojamos ir įspūdingos akimirkos. Myliu Jus visus ir kiekvieną atskirai. Atleiskit jei kas buvo blogai ir palikime visa tai praėjusiuose metuose. Palydėkim juos...

O, Viešpatie, atrodo, aš tikrai einu iš proto...

Sugriuvo mano kortų namelis... Subyrėjo mano pasakų rūmai... Sudužo mano rožiniai akiniai... Sumindžiojau savo smėlio pilis.. Tūkstantąjį kartą sudaužiau savo svajones ir viltis. Bandau viską atitaisyti, sudėlioti.

Taip, čia bus dar viena depresiška mano rašliava, dar vienas liūdesio proveržis. Aš kitaip nemoku, rašau tada, kai man liūdna. Parašyti tada, kada man linksma ir esu laiminga nespėju, tai trunka per daug trumpai.

Mano pasaulyje įsivyravo chaosas. Beprasmis. Bereikšmis. Nesuprantamas. Samišis. Supainiojo mano gyvenimo virvutes: vienas pritrumpino, kitas nukirpo, kai kurias surišo – ir dabar jau nieko nebesuprantu.

Nežinau, ko noriu, nežinau, ko siekiu, nežinau, ką jaučiu. Atleisk, brangusis, tu neturėjai būti viso šito dalis. Atleisk. Mylėjau beprotiškai. O gal ir tebemyliu taip pat.. Nežinau, bet noriu sužinoti. Galbūt ta – ilgametė mano depresija, įsisiautėjo jau per daug stipriai, gal kėsinasi visiškai mane sunaikinti.

Dabar prašau ne daug. Prašau ne tik Tavęs, prašau visų. Man reikia išeiginės nuo gyvenimo, išeiginės nuo proto, išeiginės nuo jausmų. Arba nereikia nieko. Renkuosi pirmąjį variantą.

Storu pudros ir tušo sluoksniu mėginu paslėpti ištinusi veidą, akis. Kartais pavyksta išsprausti plastikinę šypseną, bet apgauti nepavyksta nieko. Aš persišviečiu kiaurai. Akyse ošia jūra, skaidri, žydra jūra. Viduje taip tuščia tuščia. Dykuma. Kepina saulė. Nebeturiu vandens. Nematau ateities. Nežinau, kas bus po pusvalandžio, po nakties. Bijau užmigti. Tekstas ir žodžiai darosi padriki.

Norėjau išsilieti. Kažkada popieriaus lapai man padėdavo įkvėpti tyro oro. Šiuo metu nepadeda. Jei paklaustumėte ko verkiu, atsakyčiau, kad nežinau. Juk pati griaunu savo ilgai kurtą ir puoselėtą tobulą pasaulį, lyg mindžiočiau rožynus, augintus dešimtį metų. Noriu verkti. Kartais noriu verkti be perstojo, visą dieną ir visą naktį. Pradeda patikti savęs gailėtis. Aš jau sakiau – man reikia tik bent truputi atsistoti, na truputėli pakilti nuo žemės ir aš mėginsiu sudėlioti viską į savo vietas. Nes šiuo metu, dabar, šią akimirką, šiandien, čia – aš nežinau, aš, tiesiog, nieko nežinau. Pasimečiau ir kelio nerandu. 100%

Rihanna - Russian Roulette.mp3