Tiesiog tiek daug norėjau tau pasakyti, bet dabar liko tik noras tau nuoširdžiai padėkoti...
Ačiū tau už tai, kad žinau ką reiškia būti tikrai laimingai.
Ačiū tau už tai, kad nebetikiu meile iš pirmo žvilgsnio, juk tai - naivu.
Ačiū tau už tai, kad išmokau nejausti neapykantos ir atleisti, tiesiog... Pasiryžę gyvenimui su neapykanta mes pasirašome sau nuosprendį niekada nebūti laimingi. Juk laimė ir neapykanta tiesiog prasilenkia.
Ačiū už tą žvėrišką skausmą, kai užmiršdavau net kaip reikia kvėpuoti, išmokau to iš naujo - giliai trauki orą į save ir lengvai, lėtai išpūti - dabar jau niekad to nepamiršiu. Kartojimas - mokslų motina.
Ačiū tau už tą vakarą, kai buvau beprotiškai laiminga, tiesiog tylėdama kartu su tavimi ir mėgaudamasi tavo prisilietimais.
Ačiū už tai, kad išmokau nebūti naivi, nes "o tu šventas naivume", su tavimi buvau naiviausia mergaitė žemėje, naiviausia ir laimingiausia.
Ačiū tau, už visą melą, kuriuo springau ir užmerkusi akis šventai tikėjau, dabar tikiu tiktai savimi.
Ačiū tau, už visus pažadus, kuriuos taip lengvai sulaužei, dabar juos branginu dar labiau.
Ačiū už tavo žalias akis, nes dabar galiu garantuoti, kad jos pilkai mėlynos.
Ačiū tau, net už bado savaitę, kuomet nieko negalėjau nuryti, nes gumulas tau išėjus užkirto kelią į skrandį, sulysau - žinai, pavasaris, reikia.
Ačiū tau, už mūsų tris nuostabias dainas ir tai, kad jau galiu jas klausytis ir tiesiog mėgautis gera muzika negalvojant apie tave. Užsigrūdinau.
Ačiū tau, už tai kad žinau, ką reiškia per vieną dieną pastatyti pasaulį ir jį sugriauti, dabar jau žinau jo vertę.
Ačiū tau, už tuos apkabinimus kurie priversdavo atsiplėšti nuo žemės ir pasijusti paukščiu, nes dabar žinau kaip reikia apkabinti brangius žmones.
Ačiū tau, už tai jog dabar žinau, ką reiškia laukti kažko taip stipriai, jog naktimis negali užmigti, tai nuostabiau už nuostabu su visais tais virpuliukais, nors ir nevertėjo.
Ačiū tau, už nuostabią vakarienę, ji buvo nuostabi ir ne todėl, kad su vištiena ir grietinėle, bet todėl, kad ją gaminai tu. O juk dievinu vyrus virtuvėje.
Ačiū tau, už tuos bučinius, kuriuos jau beveik užmiršau.
Ačiū tau, už tą skausmą, neviltį, beviltiškumą tau išėjus, nes tai mane užgrūdino - dabar jaučiuosi daug kartų stipresnė ir jau ne kiekvienam gyvenimo smūgiui pasiduodu.
Ačiū tau, net už tą viltį tau išėjus ir tikintis kad grįši, išmokau saugoti viltį, kaip brangiausią ką turiu, kai nieko nebelieka.
Ačiū tau, už tai kad tau išėjus kiekviena namų kartelė priminė tave, tad namus tvarkiau tol, kol ištryniau tave iš jų, dabar čia taip švaru ir gera.
Ačiū tau, už tai, kad nebetikiu tuo, ką žmonės vadina meile, be jos man gyventi kur kas geriau.
Ačiū tau, už randą kurį pasiliksiu, kad primintų tą vakarą ir tą naktį, nes atleisk, mažasis, bet skirtingai nei tau, man tai buvo kažkas tarp žemės ir dangaus.
Ačiū tau, už tai, kad vis dar esi kažkur, laimingas su kažkuo, bet laimingas! Tu juk taip beprotiškai gražiai šypsaisi ir laimė tau tinka. Tad būk laimingas.
Ačiū tau, už priklausomybę nuo minčių apie tave, pamiršau viską aplink save ir pailsėjusi nuo pasaulio į jį grįžau pasiryžusi būti laiminga, tad tokia ir esu.
Ačiū tau, už tai kad dabar esu dar stipresnė, tokia stipri niekad nebuvau.
Ačiū tau net gi už tai, kad kas vakarą žiūrėdavau į tavo nuotraukas bandydama suprasti tave ir tave pateisinti, dabar geriau suprantu žmones. Išmokau viską ištrinti negrįžtamai.
Ačiū, kad prigimdei milijonus drugelių mano pilvelį, nori pajusti kaip jie miršta? Jie tyliai ir švelniai krenta, pametę sparnus.
Ačiū tau ir už tas svajones, tuos planus, kuriuos buvom susikūrę, dabar žinau, kad viską turiu pasistatyti pati ir taip kaip noriu, nes viskas mano rankose.
Ačiū tau už tavo bailumą, tikriausiai taip ir turėjo būti. Pameni viskas pas mus atsitiko lyg tyčia, lyg kažkieno tai jau būtu suplanuota.
Ačiū tau net gi už tai, kad gimė ši rašliava, nes tai bus paskutinis taškas mintims apie tave.
Ačiū tau už tai, kad žinau ką reiškia būti tikrai laimingai.
Ačiū tau už tai, kad nebetikiu meile iš pirmo žvilgsnio, juk tai - naivu.
Ačiū tau už tai, kad išmokau nejausti neapykantos ir atleisti, tiesiog... Pasiryžę gyvenimui su neapykanta mes pasirašome sau nuosprendį niekada nebūti laimingi. Juk laimė ir neapykanta tiesiog prasilenkia.
Ačiū už tą žvėrišką skausmą, kai užmiršdavau net kaip reikia kvėpuoti, išmokau to iš naujo - giliai trauki orą į save ir lengvai, lėtai išpūti - dabar jau niekad to nepamiršiu. Kartojimas - mokslų motina.
Ačiū tau už tą vakarą, kai buvau beprotiškai laiminga, tiesiog tylėdama kartu su tavimi ir mėgaudamasi tavo prisilietimais.
Ačiū už tai, kad išmokau nebūti naivi, nes "o tu šventas naivume", su tavimi buvau naiviausia mergaitė žemėje, naiviausia ir laimingiausia.
Ačiū tau, už visą melą, kuriuo springau ir užmerkusi akis šventai tikėjau, dabar tikiu tiktai savimi.
Ačiū tau, už visus pažadus, kuriuos taip lengvai sulaužei, dabar juos branginu dar labiau.
Ačiū už tavo žalias akis, nes dabar galiu garantuoti, kad jos pilkai mėlynos.
Ačiū tau, net už bado savaitę, kuomet nieko negalėjau nuryti, nes gumulas tau išėjus užkirto kelią į skrandį, sulysau - žinai, pavasaris, reikia.
Ačiū tau, už mūsų tris nuostabias dainas ir tai, kad jau galiu jas klausytis ir tiesiog mėgautis gera muzika negalvojant apie tave. Užsigrūdinau.
Ačiū tau, už tai kad žinau, ką reiškia per vieną dieną pastatyti pasaulį ir jį sugriauti, dabar jau žinau jo vertę.
Ačiū tau, už tuos apkabinimus kurie priversdavo atsiplėšti nuo žemės ir pasijusti paukščiu, nes dabar žinau kaip reikia apkabinti brangius žmones.
Ačiū tau, už tai jog dabar žinau, ką reiškia laukti kažko taip stipriai, jog naktimis negali užmigti, tai nuostabiau už nuostabu su visais tais virpuliukais, nors ir nevertėjo.
Ačiū tau, už nuostabią vakarienę, ji buvo nuostabi ir ne todėl, kad su vištiena ir grietinėle, bet todėl, kad ją gaminai tu. O juk dievinu vyrus virtuvėje.
Ačiū tau, už tuos bučinius, kuriuos jau beveik užmiršau.
Ačiū tau, už tą skausmą, neviltį, beviltiškumą tau išėjus, nes tai mane užgrūdino - dabar jaučiuosi daug kartų stipresnė ir jau ne kiekvienam gyvenimo smūgiui pasiduodu.
Ačiū tau, net už tą viltį tau išėjus ir tikintis kad grįši, išmokau saugoti viltį, kaip brangiausią ką turiu, kai nieko nebelieka.
Ačiū tau, už tai kad tau išėjus kiekviena namų kartelė priminė tave, tad namus tvarkiau tol, kol ištryniau tave iš jų, dabar čia taip švaru ir gera.
Ačiū tau, už tai, kad nebetikiu tuo, ką žmonės vadina meile, be jos man gyventi kur kas geriau.
Ačiū tau, už randą kurį pasiliksiu, kad primintų tą vakarą ir tą naktį, nes atleisk, mažasis, bet skirtingai nei tau, man tai buvo kažkas tarp žemės ir dangaus.
Ačiū tau, už tai, kad vis dar esi kažkur, laimingas su kažkuo, bet laimingas! Tu juk taip beprotiškai gražiai šypsaisi ir laimė tau tinka. Tad būk laimingas.
Ačiū tau, už priklausomybę nuo minčių apie tave, pamiršau viską aplink save ir pailsėjusi nuo pasaulio į jį grįžau pasiryžusi būti laiminga, tad tokia ir esu.
Ačiū tau, už tai kad dabar esu dar stipresnė, tokia stipri niekad nebuvau.
Ačiū tau net gi už tai, kad kas vakarą žiūrėdavau į tavo nuotraukas bandydama suprasti tave ir tave pateisinti, dabar geriau suprantu žmones. Išmokau viską ištrinti negrįžtamai.
Ačiū, kad prigimdei milijonus drugelių mano pilvelį, nori pajusti kaip jie miršta? Jie tyliai ir švelniai krenta, pametę sparnus.
Ačiū tau ir už tas svajones, tuos planus, kuriuos buvom susikūrę, dabar žinau, kad viską turiu pasistatyti pati ir taip kaip noriu, nes viskas mano rankose.
Ačiū tau už tavo bailumą, tikriausiai taip ir turėjo būti. Pameni viskas pas mus atsitiko lyg tyčia, lyg kažkieno tai jau būtu suplanuota.
Ačiū tau net gi už tai, kad gimė ši rašliava, nes tai bus paskutinis taškas mintims apie tave.