O sakei tavo baimė juokinga.

Girdėjot, kalba, meilės rudenį nebūna - melas, gandai, skiedalai. Jos pilna mano vakarinė mėtų arbata ir rytinis kavos puodukas - vadinasi per mažai ieškojo. Meilė neprašo mąstyti, o tie, kurie pasiduoda rudeniui, jo melancholiškam ir rėkti verčiančiam lietui, būtent tai ir daro. Atsipalaiduok, pamiršk savo kvailus principus, kvailą išdidumą, naivų tikėjimą pasakomis ir idealais - mylėk! Po galais, mylėk nereikalavęs, kad pasaulis išmoktų, idealiai išlaikant gaidas, groti tavąją fugą! Pažvelk, kiek nuostabių kelių, keliukų, takelių pasidengia kilimu tam, kad rudenį juos pastebėtum. Ach koks nuostabus pasaulis medžiams nusimetus drabužius ir lietui barbenant į langą. Neteisk lietaus, įkvėpk laimės, trupinėlį džiaugsmo suspausk delne ir išmok jo klausyti, leisk sau mylėti. Ne rytoj atsiras tavo meilė, pasibels į duris ar nusišypsos tau gatvėje, ne kitamet - ji čia visada buvo, visada tau šypsojos, tik tu, žmogau, besivaikydamas savo idealų nepastebėjai ir nepastebi tos meilės - rudenio meilės. Ir visai aš čia neperpasakoju tas banalias holivudines meilės istorijas, kurias taip mėgstu stebėti ekrane, aš bandau jums ant delno padėti meilę. Ir netgi galbūt.. Galbūt ne meilę antrai pusei, o meilę pasauliui, meilę jam, man ir jai. Ir net jei dabar pažvelgsi pro langą ir ant ištiesto delno sugausi keletą lietaus lašų ir toliau nekęsi jo, manysi kad jis kaltas dėl pasibaigusių tūkstančio pasižadėjimų mylėti amžinai, ar dėl visų savo nelaimių kaltinsi lietų ar rudenį... Nepergyvenk, tai natūralu, žmogui visada reikia priežasties viskam. Bet būk tikras tuo, kad vieną dieną tu suprasi, ko vertas ruduo.. 
Ruduo - tai mano plonytė raudona linija, kurios bėgant metams išmokau neperžengt. Labos Mielieji :) The skay is fallin down...

P.S. Muzika pasirinkite patys :)