Dužo. Į šešias dalis... Net nustėrau. Atsisėdau su šukėmis rankose, akyse prisikaupė mėnesienos, širdyje pakilo vėjas. Į šešias dalis... Ne širdis, deja, o norėjau tikriausiai kad dužtų mieliau ji. Dužo praeitis. Be praeities, žmogau, tu - niekas. Tikriausiai, todėl niekada negrįšiu į senvagę, prie to ežero pavasarį, negrįšiu atgal, negrįšiu... Dažau pasaulį vėl niūriomis spalvomis.
Gal girdėjote apie pavasarinę depresiją? Išradau naują savoką-ligą savo nesuprantamai būsenai apibūdinti, dar vieną priežastį atsiriboti ir trumpam nutolti. Žinot aš beprotiškai idiotiškas žmogus - kai neturiu didelių rūpesčių, kai atrodo, jog viskas tiesiog ramiai teka sava vaga, kai atrodo jog viskas netrukus susidėlios kaip reikia ir viskam matau išeitį, kai atrodo, jog liūdėti apskritai nėra ko - aš imu ir pasineriu į liūdesio taurę, o kai stabteliu ir klausiu kas gi man, kokio velnio - nesugebu paaiškinti ir tai dar labiau glumina. "Palaiminti idiotai, nes jie laimingiausi žmonės žemėje." Einu ieškoti priežasties... (tylūs širdies žingsniai) Kambaryje kartu su tyla lieka skambėti: "Milion Milion alych roz, iz akna iz akna vidis ti...", o ji sėdi vis mėgindama sudėti šukes...
Gal girdėjote apie pavasarinę depresiją? Išradau naują savoką-ligą savo nesuprantamai būsenai apibūdinti, dar vieną priežastį atsiriboti ir trumpam nutolti. Žinot aš beprotiškai idiotiškas žmogus - kai neturiu didelių rūpesčių, kai atrodo, jog viskas tiesiog ramiai teka sava vaga, kai atrodo jog viskas netrukus susidėlios kaip reikia ir viskam matau išeitį, kai atrodo, jog liūdėti apskritai nėra ko - aš imu ir pasineriu į liūdesio taurę, o kai stabteliu ir klausiu kas gi man, kokio velnio - nesugebu paaiškinti ir tai dar labiau glumina. "Palaiminti idiotai, nes jie laimingiausi žmonės žemėje." Einu ieškoti priežasties... (tylūs širdies žingsniai) Kambaryje kartu su tyla lieka skambėti: "Milion Milion alych roz, iz akna iz akna vidis ti...", o ji sėdi vis mėgindama sudėti šukes...