Šalia lovos guli puodukas su nesveikai skaniai kvepiančia arbata. Aš tikrai neperdedu, ji tikrai nesveikai skaniai kvepia. Tose žolytėse, kurias bėriau į puoduką, buvo visų vaivorykštės spalvų žolelių - sužavėjo. Pavadinimas buvo, em, kažkas tokio: „Amžinybės šaltinis“ ir, sakyčiau, prie kvapo pavadinimas labai dera. Jei įmanoma būtų žodžiais perteikti kvapą, galbūt suprastumėte, bet neatrandu tokio atitikmens žodžiuose jam apibūdinti.
Susimasčiau apie arbatą. Geriu jos daug: nuo keleto iki keliolikos puodelių per dieną - visokios... Ryte vienokios (arba kavos), per pietus geriu jau kitokias, vakare mėtas. Aišku viskas priklauso nuo pasirinkimo galimybių. Pastaruoju metu, mūsų butelyje, pasirinkimas nedidelis ir jei nenori gerti karšto vandens su uogiene, tenka gerti žaliąsias arbatas ir ne tas, kurių kaina perkopia penkis litus, bet tas pigesnes, kurios skoniu tikriausiai neprilygsta net karštam vandeniui su uogiene. Bet geriau žvirblis rankoje nei briedis lankoje... Taigi apie arbatą...
Masčiau, kas mane žavi arbatos gėrime? Judesys kai keliu puoduką, priglaudžiu prie lūpų, gurkštelėju skysčio, jaučiu kaip šiltas gėrimas nuvilnyja kažkur giliai į kūną, nuleidžiu puoduką ir išgirstu jį kaukštelėjant į marmurinį mūsų virtuvėlės staliuką? Stovėjimas prie lango ir žvelgimas į Europos švieseles ar į dangų skrodžiančias miesto šviesas, su karštu arbatos puoduku? Palinkimas prie kompiuterio, naujienų ar blogų skaitymas, su rankoje garuojančiu puodeliu skysčio, kuris sušildo? Susėdimas su buto gyventojais ir gėrimas pašnekant apie dienos įvykius, apšnekant, liežuvaujant? Tikriausiai žavi visi kartu ir kiekvienas iš jų atskirai. Pastebėjau, kad taip dievinamą mano kavą, iš mano organizmo maisto ir gėrimų rinkos, stumia arbata. Tikriausiai pradėjau vertinti miegą.
Nuo pirmadienio pradėjau laukti pavasario. Noriu išeiti į miestą pasivaikščioti, kai veiduką švelniai glosto saulytės spinduliai, kurie anaiptol ne bado o šildo. Noriu nueiti į vieną iš tų mėgiamų mano senamiesčio kavinukių išgerti arbatos vakarop... Aš velnioniškai laukiu pavasario, lygiai taip kaip vasaros. Tik dar kartą, atėjus žiemai, įsitikinau, kaip visgi aš nemėgstu šio šaltojo metų periodo, bet kaip jau sakiau - pradėjau vertinti miegą, jie kažkuo panašūs. Pažadu švęsiu užgavėnes.
P.S. Jazzu - Tik Pasilik.mp3